ŽIV

Ką reiškia veiksminga ŽIV terapija?
ŽIV terapijos tikslas yra stabdyti viruso dauginimąsi, kad imuninė sistema galėtų pailsėti ir kovoti su gyvybei pavojingomis infekcijomis. Ar tai pavyks pasiekti derinant pasirinktus vaistus, galima įvertinti pagal du laboratorinius parametrus:
 · viruso krūvį, t. y. virusų kiekį kraujyje. Viruso kopijų skaičius matuojamas mililitrui kraujo, 
 · T ląstelių-pagalbininkių (CD4 ląstelių) skaičių.

Terapija veikia = virusų neaptinkama
Terapija laikoma sėkminga, kai viruso kiekis sumažėja žemiau aptikimo ribos – 50 virusų/ml kraujo. Šis rodiklis turėtų būti pasiektas po maždaug trijų-keturių mėnesių nuo terapijos pradžios. Kuo didesnis viruso krūvis, tuo didesnė rizika, kad liga progresuos. Viruso krūvis, siekiantis 100 000 kopijų/ml, yra laikomas dideliu.

Mažėjant viruso krūviui, T ląstelių-pagalbininkių kiekis turėtų didėti. Šios imuninės ląstelės atlieka svarbią funkciją valdant paties organizmo gynybą. Normaliomis laikomos vertės – daugiau nei 500 ląstelių mililitre kraujo.

Reguliari kraujo rodiklių patikra
Šie laboratoriniai rodikliai, aptarus su gydančiuoju gydytoju, turi būti reguliariai tikrinami, nes gali būti, kad virusai, net ir taikant terapiją, dauginasi arba viruso krūvis po iš pradžių buvusio sumažėjimo vėl padidėja. Pavyzdžiui, gali būti, kad vaistai nuo ŽIV tapo neveiksmingi, nes virusas tapo atsparus vartotai veikliajai medžiagai. Tokiu atveju terapija turi būti pakeista.

Terapijos pertraukos skatina atsparumą vaistams
Atsparumas gali atsirasti, jei vaisto kiekis organizme yra nepakankamas, pvz. dėl to, kad dažnai buvo pamirštama jį vartoti. Tada virusas gali vėl pasidauginti. Gali susiformuoti viruso variantai, kurių neveikia iki tol vartoti vaistai – vadinamos viruso mutacijos. Tokiu atveju nauji viruso variantai gali nekontroliuojamai daugintis net ir tada, jei veikliosios medžiagos organizme yra pakankamai. Todėl nerekomenduojama nutraukti terapijos. Net jei kraujyje daugiau nebeaptikta virusų, tai nereiškia, kad viruso daugiau nėra. Nematoma forma, t. y. pasislėpęs, virusas organizme gali išgyventi ilgai. Dėl to ŽIV nešiojantys pacientai privalo vartoti vaistus visą laiką.

Vaistai nuo ŽIV tinkamai veikia tik tuomet, jei vartojami reguliariai ir nurodytu laiku. Vartojant kai kuriuos vaistus, taip pat būtina laikytis mitybos nurodymų. Pavyzdžiui, juos reikia vartoti nevalgius arba valgio metu.

Jei nesilaikoma vartojimo nurodymų, pvz. tabletės vartojamos rečiau, nei būtina, arba per mažomis dozėmis, jos gali neveikti. Jei veikliųjų medžiagų į organizmą patenka per mažai, ŽIV gali vėl pradėti daugintis. Ir ne tik tai – gali išsivystyti atsparumas, taigi, pati ŽIV terapija daugiau nebeveiktų. Todėl pradėjus vartoti vaistus, būtina laikytis gydytojo nurodymų.

Toleruojamos terapijos geriau laikomasi
Pradedantys antiretrovirusinę terapiją turi aiškiai suvokti, kad griežtas nurodymų laikymasis yra raktas į sėkmingą terapiją. Kartą pradėjus, terapijos turėtų būti laikomasi nuolat, tikėtina – visą gyvenimą. Vaistų vartojimo negalima paprastai nutraukti, jei savijauta pagerėjo arba galbūt atsirado šalutinis poveikis.

Šalutinis poveikis arba šalutinio poveikio baimė yra dažna priežastis, dėl kurios pacientai nesilaiko gydytojų nurodymų. Tie, kuriems sudėtinga gerti vaistus reguliariai, turėtų būtinai tai aptarti su savo gydytoju. Kartais būna galimybių pereiti prie kitų, geriau toleruojamų vaistų.

Gerai toleruojama terapija yra svarbi dar ir dėl to, kad vis daugiau ŽIV pacientų sulaukia vyresnio amžiaus, kai jų organai veikia prasčiau dėl kitų ligų arba dėl paties senėjimo. Jei įmanoma, reikėtų išvengti papildomo krūvio, kurį gali sukelti antiretrovirusiniai medikamentai.

Infekuotieji ŽIV dėl gerų terapijos galimybių šiandien gyvena ilgiau nei žmonės, užsikrėtę AIDS pandemijos pradžioje. Dabar jie gali tikėtis, kad jų gyvenimo trukmė bus beveik tokia pati, kaip neinfekuotų žmonių.

Tačiau, žmogui senstant, išryškėja kitos gyvenimo trukmę paveikiančios ligos, vadinamosios lydinčios ligos. Pavyzdžiui, vyresnių nei 60 m. amžiaus ŽIV pacientų trečia pagal dažnumą mirties priežastis yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Todėl ŽIV gydymo gairėse gydytojams rekomenduojama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams reguliariai įsivertinti rizikos veiksnius, tokius kaip rūkymas, aukštas kraujospūdis, antsvoris, lipidų apykaitos sutrikimai ir cukrinis diabetas.

Dėl šios priežasties yra svarbu, kad vaistai, kuriuos reikia vartoti papildomai, būtų gerai toleruojami ir gerai suderinti su ŽIV terapija. Tik taip galima išvengti tarpusavio sąveikų, galinčių neigiamai paveikti gydymą vaistais nuo ŽIV.

ŽIV ir pavojus susirgti širdies infarktu

Antiretrovirusinei terapijai taip pat gali daryti įtaką širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Jei, pvz. yra padidėjęs cholesterolio kiekis ir rekomenduojama lipidų kiekį mažinanti terapija, ŽIV gydymą gali tekti koreguoti. Pirma, gali atsirasti tarpusavio sąveika tarp kai kurių medikamentų nuo ŽIV ir lipidų kiekį mažinančių preparatų. Antra, patys vaistai nuo ŽIV gali sukelti lipidų apykaitos sutrikimą arba jį dar labiau pasunkinti.

ŽIV ir lydinčios ligos

Pasireiškiant kitoms lydinčioms ligoms, tokioms kaip inkstų negalavimai, virusinis hepatitas arba esant sumažėjusiam kaulų tankiui, siekiant išvengti papildomo krūvio jau pažeistiems organams, gali tekti priderinti antiretrovirusinę terapiją.

ŽIV terapijos suderinimas su kitais medikamentais

Vaistai nuo ŽIV gali turėti įtakos vaistų, vartojamų lydinčioms ligoms gydyti, poveikiui arba, atvirkščiai – pastarieji gali sustiprinti arba susilpninti  ŽIV terapijos veikimą. Tai gali būti vartojant antidepresantus, antibiotikus, kraują skystinančius vaistus, kraujospūdį mažinančius vaistus, raminamuosius, vaistus nuo skausmo ir daugelį kitų medžiagų.

Tačiau ne vien receptiniai vaistai gali tarpusavyje sąveikauti su vaistais nuo ŽIV – tokiems gali būti priskiriami net ir vitaminai bei be recepto parduodami medikamentai, pvz. vaistai nuo rėmens arba alergijos. Todėl svarbu ŽIV gydantį gydytoją visuomet informuoti apie tai, kokius papildomai preparatus, be vaistų nuo ŽIV, vartojate.